Stogastulpių Žemaitijos regione gausu. Manoma, kad jie išsivystė iš nedidelių antkapinių paminklų, panašių į krikštus. Sodybos kieme stovintis medinis Leliūnų kaimo stogastulpis yra vieno aukšto, po daugiašlaičių stogeliu įtaisyta Rūpintojėlio skulptūra, stogelio kraštai apkalti dantytomis vėjalentėmis. Stogelis ir jo viršų vainikuojanti smailė apkalti skarda.
Stogastulpyje galima įžvelgti achaišką gyvybės medžio motyvą. Jį išduoda ir ant žaliai nudažyto paminklo šakas primenančių dekoro elementų simetriškai „patupdytos“ dvi paukštelių figūrėlės. Paprastai tokie tokie elementai būdingi gyvybės medžio įvairioms interpretacijoms. Dviejų paukščių motyvas gali būti tik išorinė, t.y. simetrijos siekimo padiktuota forma, tačiau archainės šio komponavimo principo ištakos bei populiarumas kitų liaudies meno objektų dekore verčia galvoti ir kitaip. Medinių kryžių ir ankstesniųjų stogastulpių puošyboje paukščių motyvai nėra labai dažni ir neužima dominuojančio vaidmens, – dažniausiai tai nedideli du, rečiau keturi paukšteliai, papildantys geometrinius ir augalinius kryžmų dekoro ornamentus. Kadangi nėra tiksliai žinoma stogastulpio statymo intencija ir aplinkybės, galimos ir kitos šių vaizdinių interpretacijos. Du vienas į kitą atsisukę paukščiai, kaip šiame stogastulpyje, sutinkami ir krikščionybės romėniškojo laikotarpio (IV a.) Anastazo kryžiaus vaizdiniuose. Jie taip pat gali reikšti nemirtingas atpirktąsias sielas ar Kristaus prisikėlimo nuojautą.
Po stogeliu – Rūpintojėlio skulptūra, virš jo – trikampis su akimi viduryje, reiškiantis Švč. Trejybę. Tokia simbolika religiniame mene sutinkama labai dažnai. Trikampio kampai simbolizuoja Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Šv. Dvasią. Akis reiškia nuolat mus stebinčią ir saugančią visaregę Dievo akį. Akis jau nuo senovės įvairiose kultūrose simbolizuoja saulę, Dievo akį ir amžiną budrumą. Tai sielos langas ir kūno šviesa.
Rūpintojėlio vaizdinys sakralinėje lietuvių liaudies dailėje labai dažnas. Filosofas S. Šalkauskis romantizuodamas šių figūrą yra rašės: „Jo [Rūpintojėlio] ypatingumą sudaro tai, kad jis iki šiolei gyvas lietuvių liaudies mene, o svarbiausia – jame rado sugestyvią išraišką tam tikras tautinis antropomorfizmas. Būtent lietuviškas Rūpintojėlis yra sukurtas pagal lietuvių tautos pobūdį ir ryšium su jos tragiška istorija, pilna kentėjimų, vargų, nelaisvės ir priespaudos. Vaizduodama taip Rūpintojėlį, lietuvių tauta vaizdavo taip pat ir savo likimą.”
Iš tiesų, Rūpintojėlio ikonografinis tipas buvo ganėtinai paplitęs krikščioniškoje Europoje. Manoma, kad sėdinčio ant akmens, susimąsčiusio Kristaus paveikslas susiformavo šiaurinės Vokietijos teritorijoje XIV a. Lenkijos dailėje jis pasirodo XV-XVI a. sandūroje ne tik bažnyčiose, bet ir pakelių koplytėlėse – iš čia atkeliavo ir į lietuvių liaudies meną.
Šiame stogastulpyje matome labiausiai Lietuvoje paplitusią gotikinę Rūpintojėlio traktuotę, kurioje Kristaus kūnas yra beveik nuogas, tik klubus dengia perizonijus. Nors paprastai lietuvių liaudies skulptūroje šioje pozoje sėdinčio Kristaus kūnas būna išskirtinai raudonas arba rudas, stogastulpyje jis baltas – toks pagal nusistovėjusias ikonografines tradicijas jis vaizduojamas visoje profesionalioje dailėje.
Stogastulpis su Rūpintojėlio skulptūra - Leliūnai 97311, Lietuva
