Alionių bažnyčia

Alionių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia

Alionių bažnyčios istorija prasidėjo nuo XVIII a., kai vietos kapinaitėse buvo pastatyta privati dvarininkų Jasienskių koplyčia, kurioje leista laikyti pamaldas. Parapija čia įkurta tik tarpukariu, o klebono Jono Vienažindžio dėka vietoj senosios medinės koplyčios 1932 m. iškilo dabartinė bažnyčia, projektuota architekto inžinieriaus Jono Borovskio. Istoriniu požiūriu Alionių parapija yra unikali Lietuvoje todėl, kad jos įsteigimą lėmė 1920 m. Lenkijos įvykdyta agresija prieš Lietuvą. Alionių parapijos riba sutampa su buvusia demarkacijos (administracijos) linija, skyrusia nepriklausomą Lietuvą nuo lenkų okupuoto Vilniaus krašto.

Medinė bažnyčia yra stačiakampio plano, su žemesne už navą penkiasiene apside. Abipus jos glaudžiasi žemos zakristijos. Pagrindiniame fasade – neaukštas masyvus keturkampio pagrindo keturių tarpsnių bokštas. Kiekvienas bokšto tarpsnis užsibaigia stoginėliu. Stoginėlis taip pat horizontaliai į 2 dalis dalina kitų bažnyčios fasadų plokštumas. Bokštas užsibaigia dviejų tarpsnių stogeliu. Virš presbiterijos esančio stogo kraigą puošia dekoratyvus aštuonbriaunis dviejų tarpsnių bokštelis su 4 arkinės formos langeliais. Abu bokštus vainikuoja ornamentuoti XIX a. pab. – XX a. pr. kryžiai. Šoninių fasadų langai dideli, stačiakampės formos, presbiterijos ir zakristijų – mažesni kvadratiniai bei pusapskričių arkų. Viršutiniame bokšto tarpsnyje – horizontaliai apkaltos arkinės formos garsinės angos, trečiajame – rombo formos švieslangiai.

Bažnyčia liaudiško stiliaus, turi išskirtinių liaudies architektūrai būdingų bruožų, kurie itin išryškinti jos fasaduose. Šiame pastate unikaliai panaudota tradicinė statybos technika: pastato sienos, išskyrus frontonus ir bokšto viršutinius tarpsnius, suręstos iš tašytų sienojų, neapkaltų lentomis. Frontonai ir viršutiniai bokšto tarpsniai apkalti vertikaliomis lentomis. Kuriant šventovės dekoratyvumą, originaliai išnaudoti įprasti konstrukciniai elementai – medinių rastų sąsparos. Pagrindiniame pastato fasade išsikišusios kerčių sąsparos ilgėja žemyn, savo forma primindamos profesionaliajai gotikinei mūrinių bažnyčių architektūrai būdingus kontraforsus. Apsidės plokštumos vertikalų skaidymą ir dekoratyvumą sukuria ryškios medinių rastų sąsparos su paliktomis ilgesnėmis iškyšomis.

Informacija