Žemaičių Kalvarija laikytina pačiu pirmuoju Kalvarijos kaip naujosios Jeruzalės ansamblio pavyzdžiu ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelią įkūrė vysk. Jurgis Tiškevičius 1637 m. Jis pats parinko vietas ir žingsniais atmatavo, kad viskas atitiktų Kristaus kančios kelią Jeruzalėje. Būdama trečioji naujoji Jeruzalė Lietuvos ir Lenkijos valstybėje po garsiųjų Zebžydovo (1604 m.) ir Pakošės (1628 m.) kalvarijų. Ji nešė į Žemaitiją ir į visą Lietuvą naują bendruomeniško Kančios kelio stočių pamaldumo formą ir perkėlė į Lietuvą tai, kas Vakarų Europoje gyvavo jau du šimtus metų – čia kalvorijos buvo žinomos nuo XV a. pradžios).
Su Žemaičių Kalvarija prasidėjo tikrasis kalvarijų kaip Jeruzalės Kristaus kelią atkartojančių kraštovaizdžio kompozicijų steigimas Lietuvoje, iš čia į vėlesnes Lietuvos kalvarijas sklido nusistovėjusios jų kūrimo bei lankymo tradicijos. Reikšminga ir tai, kad Žemaičių Kalvarija yra vienintelis architektūros požiūriu autentiškas išlikęs Kančios kelio ansamblis Lietuvoje.
Pirmoji, iki šiol neišlikusi, medinė bažnyčia šioje vietovėje pastatyta dar iki Kryžiaus kelio ansamblio įsteigimo, ant piliakalnio, vadinamo Šv. Jono kalnu. Įsteigus Kalvarijas, bažnyčios vieta perkelta į kairįjį Varduvos krantą, senųjų kapinių vietą.
Žemaičių Kalvarijos kalnus sudaro 19 koplytėlių su 20 stočių. Kelio ilgis apie 7 km. Kelią sudaro dvi pagrindinės dalys – Kristaus suėmimo kelias, prasidedantis nuo pirmosios „Paskutinės vakarienės“ koplyčios ir pasibaigiantis dešimtojoje koplyčioje „Rotušėje“, ir Kryžiaus kelias, prasidedantis dešimtojoje koplyčioje „Rotušėje“ ir besidriekiantis iki paskutinės, devynioliktosios, koplyčios „Šv. Kryžiaus atradimas“.Abu keliai turi beveik po vienodą koplyčių ir jose įrengtų stočių skaičių.
Kompleksą sudaro XVII a. I p. – XIX a. II pusės statiniai: mūrinė 1785–1822 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo mažoji bazilika, nuo kurios prasideda piligriminis kelias, Šventoriaus tvora su vartais, 1843 m. iškilęs mūrinis Dominikonų vienuolyno namas, mūrinis koplytstulpis ir 1637–1726 m. pastatytos 19 mūrinių bei medinių Kryžiaus kelio stočių koplyčių, susietų nuo XVII a. vid. piligrimų suformuotais takais, ilgainiui tapusiais miestelio gatvių tinklu. Šešiolika koplyčių stovi kairiajame Varduvos krante, trys – dešiniajame.
Piligriminiame kelyje išsiskiria dviejų galų medinė koplytėlė, kurioje yra 2 stotys – „Pas Kajafą“ ir „Kalėjime“. Jos vidus dekoruotas klasicistinio stiliaus elementais, graikiško rakto raštais. Didžiausia yra 18-a medinė Nukryžiavimo koplyčia su paveikslais, tapytiniais dekoro elementais ir įspūdinga presbiterijos dalimi, kurią ištapė K. Varnelis.
Žemaičių Kalvarijos koplyčios - Žemaičių Kalvarija, Lietuva
