Įveskite savo vartotojo vardą arba el. pašto adresą. Jums bus atsiųsta nuoroda, kuri leis sukurti naują slaptažodį.
Miestelio pavadinimo ir bažnyčios atsiradimo istorija glaudžiai susijusi su tarpukariu vykusiais tautos atgimimo judėjimais ir jų skleistomis idėjomis. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo bandyta įdiegti stiprų Vytauto kultą, kuris, manyta, padėtų suvienyti tautą, pajusti lietuviams savo istorinę didybę, o kartu prisidėtų prie autoritarinio Antano Smetonos rėžimo įtvirtinimo. 1930 m. minint LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500-ąsias metines susirūpinta nacionaliniu mastu įprasminti jo atminimą visuose šalies miestuose ir miesteliuose, statant paminklus, suteikiant Vytauto vardą gatvėms, aikštėms, valstybinėms įstaigoms ar net gyvenvietėms.
Taigi šiame istoriniame kontekste, XX a. 4 dešimtmečio pirmojoje pusėje Vytautavos pavadinimas buvo suteiktas gyvenvietei Lietuvos didžiojo kunigaikščio garbei. Bažnyčios statyba rūpinosi aviatorius ir fizikas Kauno universiteto profesorius Zigmas Žemaitis (1884-1969). Jis bažnyčiai padovanojo savo ūkio sklypą. Bažnyčia suręsta iš Z. Žemaičio dvaro klojimo rąstų.
1936 m. statytas medinis bažnyčios pastatas liaudiško stiliaus, kompaktiško ištęsto stačiakampio plano, be apsidės, primenantis paprastą gyvenamąjį namą. Pagrindiniame fasade – ketursienis varpinės bokštelis su keturšlaičiu piramidiniu stogeliu ir dviem mediniais stulpais paremtu portiku, žyminčiu pagrindinį įėjimą. Sienos rąstinės, apkaltos horizontaliomis lentomis, langai ir durys stačiakampiai. Stogas dvišlaitis, apkaltas skardos lakštais. Bokštelį puošia lakoniškų formų kryžius.
Vidinė erdvė keturkampio pagrindo piliorių eilėmis padalinta į tris navas, centrinė – aukštesnė už šonines. Bažnyčios vidus apkaltas horizontaliomis lentomis, yra tapytinės puošybos elementų ant sienų ir lubų. Interjeras minimalistinis, be perdėtos puošybos.
Didžiajame neobarokinių formų Švč. Mergelės Marijos altoriuje „Aušros vartų Švč. Mergelė Marija“, kas irgi gana simboliška ir tendencinga ketvirtojo dešimtmečio ideologinę prasmę turintiems pastatams: tarpukariu Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, bandyta istorinės Lietuvos sostinės ženklus ir atminimą įprasminti lietuvių tautos sąmonėje, naudojant įvairius šį miestą primenančius simbolius – Vilniui būdingas barokines architektūros formas, istorijos fragmentų vizualiacijas ar žinomų sostinės dailės kūrinių kopijas.