Nidos senosiose kapinės – viena iš nedaugelio vietų, kur galima pamatyti puikiai išlikusius ir atkurtus tradicinius šiam regionui būtingus antkapinius paminklus – krikštus. Krikštas – tai viena seniausių antkapinių paminklų formų Lietuvoje, šie paminklai minimi dar XVI a. Krikštai labiausiai buvo paplitę Mažojoje Lietuvoje: Kuršių Nerijoje ir Nemuno žemupio teritorijoje. Dažniausiai juos statė Prūsijos lietuviai protestantai. Panašių į krikštą objektų būta Latvijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje. Šiais laikais krikštai statomi ant įžymių Mažosios Lietuvos veikėjų kapų kaip pagarbos ženklas.
Šio tipo paminklai paprastai daryti iš medžio, puošti kiaurapjūviu. Jie statyti mirusiojo kojūgalyje, todėl simbolizuoja kelią, kuriuo vėlė žengia į amžinybę. Paminklai neaukšti, retai viršija vieną metrą, dažniausiai simetriškos kompozicijos, profiliuoto silueto: vyrų krikštuose būdavo išpjaustomi žirgų galvų, augalų bei paukščių, o moterų šalia paukščių dažnai naudoti augalų ir širdies motyvai. Krikštuose dažnai įkomponuojamas lotyniškas arba graikiškas kryžius. Puošyboje vyravo stilizuoti augalų, paukščių, ypač gegutės, ir širdies motyvai. Krikštai daryti iš skirtingo medžio: vyrų kapams iš ąžuolo, beržo, uosio, klevo; moterų – drebulės, eglės, liepos, pušies. Buvo nudažomi viena kuria – mėlyna, geltona, raudona, žalia – spalva. XIX a. atsirado kitokios formos krikštas – žemas kryžiaus pavidalo stulpas, šonuose skliaustas lentelėmis.
Nida – seniausias, dar 1385 m. Ordino dokumentuose minimas Neringos kaimas. 1675 m. Senąją Nidą užpusčius smėliui, jos gyventojai ėmė kurtis šiauriau, prie Kuršių marių, o 1732 m. apsigyveno dabartinėje Nidoje. Galima daryti prielaidą, kad kapinėse laidota nuo dabartinės gyvenvietės atsiradimo. Didžioji dalis čia palaidotų gyventojų – vietos žvejai, jų šeimų nariai. Kadangi didelė dalis žvejų žūdavę audrų metu, spėjama, kad kapinėse buvo laidojama daugiau moterų. Čia taip pat ilsisi Nidai nusipelnę žmonės: vietos mecenatas Hermanas Blodė (1862-1934), krašto religinis veikėjas K. H. Mertikaitis (1773-1856 m), miesto garbės pilietis – architektas Jurgis Algimantas Zaviša (1935-1998 m.), Neringos savivaldybės meras Stasys Mikelis (1953-2006 m.). Kapinių vaizdas, antkapinių paminklų tipas skirtingais istoriniais etapais keitėsi.
Po Antrojo pasaulinio karo krikštai buvo sunaikinti. Anot vietinių Nidos gyventojų, po karo iš kapinių buvo surinkti paminklai, daugiausia krikštai, sukrauti į sunkvežimį ir išvežti. Nemaža dalis kapų esti visai be paminklų. Yra ir tokių, kur galvūgalyje pastatytas kryžius, o kojūgalyje – krikštas.
1975 m. senosios Nidos kapinės ir dalis senųjų krikštų buvo atkurta pagal dailininko Eduardo Jonušo projektą, šiauriniame kapinių kampe įrengta krikštų ekspozicija. 1999 m. parengtas Nidos kapinių restauravimo projektas. Pagal šį projektą buvo atkurta kapinių medinių statinių tvora su pagrindiniais vartais pietvakarių pusėje. 2009 m. parengtas techninis projektas, pagal kurį 2011 m. krikštai bei kryžiai buvo baigti restauruoti, prastos fizinės būklės atkurti pagal esamą pavyzdį ar istorinius duomenis, identifikuojant jų tikrąsias vietas. Taip pagal surinktus istorinius duomenis 2011 m. buvo atkurti 27 krikštai ir 10 medinių kryžių; atkurtų ir naujų krikštų yra daug visoje kapinių teritorijoje.
Nidos senosios kapinės - Pamario g., Nida, Lietuva
