Inturkėje jau XVI a. stovėjusi bažnyčia, o jai išlaikyti karalienė Bona užrašė keletą šeimų, Rudesos palivarką ir žemės. Inturkės bažnyčia buvo net kelis kartus perstatyta. Dabartinis pastatas iškilo XVIII a. šeštajame dešimtmetyje, klebonaujant Mikalojui Odlenskiui, prie jos veikė Rožinio brolija ir parapinė mokykla, kurioje mokėsi valstiečių vaikai. XIX a. pradžioje Inturkėje pradėjus dirbti klebonui Antanui Laševskiui, bažnyčia buvo perstatyta – suremontuotas stogas, bažnyčios viduje pastatytos kolonos, pristatytas portikas. 1974-1986 m. bažnyčia buvo restauruota monsinjoro Juozo Dabravolskio. Inturkės bažnyčia pasižymi ne tik architektūrine, bet ir ne ką mažesne istorine verte: čia XX a. viduryje klebonavo būsimasis kardinolas Vincentas Sladkevičius.
Bažnyčios architektūroje persipina liaudiškasis barokas ir klasicizmas, pastatas turi romantizmo architektūrai būdingų bruožų. Bažnyčios eksterjeras gana lakoniškų formų, be sakralinei architektūrai būdingo dekoro detalių gausos. Pastatas stačiakampio plano, su nedideliais priestatais iš šonų, panašus į gyvenamąjį namą, o jo funkciją išduoda trisienė apsidė, nedidelis virš pagrindinio fasado iškilęs keturbriaunis bokštelis su piramidiniu stogeliu ir ornamentuotu kryžiumi bei pagrindinio fasado frontone spalviškai išryškintas didelis ornamentuotas kryžius. Saikingą bažnyčios dekorą kuria per visa perimetrą einantis profiliuotas pastogės karnizas, frontono ir bokštelio pastogės karnizai, stačiakampių langų dekoratyvus skaidymas, išryškinti apvadai ir nedideli trikampiai durų sandrikai.
Bažnyčios vidus kur kas puošnesnis, gausu vėlyvajam barokui būdingų dekoro elementų, altorių puošybos. Vidaus erdvė trinavė su ją visa dengiančiomis įspūdingomis kesoninėmis lubomis ir dviem zakristijomis. Ypatingai vertingas XVIII a. antrojoje pusėje sukurtas penkių altorių, sakyklos ir dviejų klausyklų ansamblis. Altorius puošia didelės meninės ir istorinės vertės kūriniai, tapyti XVII-XVIII a., iš kurių išsiskiria didžiajame altoriuje esantis barokinis Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslas, atnaujintas XIX a. viduryje. Bažnyčios sienas puošiančios kryžiaus kelio stotys nutapytos T. Butkevičiaus 1878 m. Bažnyčios vargonai pagaminti garsiojo vargonų meistro iš Panevėžio Martyno Masalskio dirbtuvėse. Vitražus kūrė K. Kurlenskas.
XVIII a. statyta bažnyčios varpinė – tipiškas liaudies architektūros pavyzdys: keturkampio pagrindo, dviejų tarpsnių, kurių viršutinis siauresnis, dengtas keturšlaičiu piramidiniu stogeliu su kryžiumi, o tarpsnius skiria skardintas stoginėlis su profiliuotu karnizu. Varpinė apkalta vertikaliomis lentomis su siauresnėmis lentjuostėmis ant sudūrimų. Kiek neįprastas varpo tvirtinimo sprendimas – ant išorinės sienos, dengtos nedideliu dvišlaičiu stogeliu su ornamentuotu kryželiu viršuje. Varpas išlietas Kaune 1931 m.
Kitas neįprastas spendimas – į šventoriaus tvorą integruotas XIX a. sandėlis, dar vadinamas “kauline”. Pastatas stačiakampio plano, vieno aukšto su rūsiu. Paprastų liaudies architektūrai būdingų formų statinio apatinė dalis lauko akmenų mūro su skiedinyje įspaustų akmenukų apdaila, pastogė – suręsta iš rastų. Pastatas vienos patalpos su dviem nišomis viduje ir vienu stačiakampės formos įėjimu. Dvišlaitis stogas apkaltas skarda.
Inturkės bažnyčia ir varpinė - Bažnyčios g. 15, Inturkė 33212, Lietuva
