Varėnos rajone esantis Akmens kaimas apipintas legendomis, o jame stovinti bažnyčia – vienas seniausių Lietuvoje išlikusių stačiakampio plano katalikų sakralinių pastatų, menantis XVIII amžiaus vidurį. Pats kaimo pavadinimas kilęs nuo senos legendos apie užkeiktą akmenį, iki šiol stūksantį prie gyvenvietės. Šis mitologizuotas akmuo, galimai menantis ikikrikščioniškąjį senąjį tikėjimą ar čia buvusių šventvietę, vėliau apipintas su krikščionybe persimainiusiais mitais. Pasak padavimų, motina prakeikusi važiuojančią tuoktis dukterį ir ši pavirtusi akmeniu. Anot kitos sakmės, už turtingo senio tekinama mergaitė ėmė raudoti ir ištarė: „Geriau aš nelaiminga akmeniu pavirsčiau, negu už senio tekėčiau“ – sulig tais žodžiais ji ir virto akmenimi. Šis akmuo iš tikrųjų primena merginos figūrą, todėl anksčiau gyventojai per šventes papuošdavo akmenį merginos drabužiais, čia ateidavo pasiguosti aplinkinių kaimų mergelės. Taip pat esama ir kitokių versijų – anot kitų legendų, tai yra suakmenėjęs žaltys, pastojęs kelią vienuoliams, ėjusiems krikštyti lietuvių. Iki XX a. vidurio Užkeiktos mergos akmuo buvo gausiai lankomas maldininkų, ypač dešimtąjį penktadienį po Velykų. Buvo daromi apžadai, aukojama maisto, linų, drobės, pinigų.
Netoliese esanti bažnyčia išsiskiria savo konstrukcija ir architektūrine verte. Jis statyta 1759 m., senuoju būdu sujungiant tašytus rastus, naudojantis tik kirviu ir nenaudojant nė vienos vinies. Daugų parapijai priklausiusiame kaimelyje pastatas iškilo kaip koplyčia, jos statybą iniciavus LDK kariuomenės generolui leitenantui Adomui Bžostovskiui. 1861 m. koplyčia buvo suremontuota, o Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m., sudegus Varėnos bažnyčiai, į Akmens kaimą persikėlęs jos klebonas Juozapas Stašys, padidino koplyčią ir įkūrė čia parapiją.
Bažnyčia yra medinė, liaudiškos architektūros, savo forma primenanti gyvenamąjį namą. Sakralinę jos paskirtį išduoda trisienė apsidė ir ornamentuoti kaltiniai kryžiai ant pagrindinio, iškilę virš pagrindinio fasado ir virš presbiterijos. Prie šoninių fasadų – zakristija ir prieangis. Bažnyčios pamatai sumūryti iš lauko akmenų, o sienos suręstos iš storų pušinių rastų, sustiprintų statmenomis sąvaržomis. Dabartinę išvaizda bažnyčia įgavo, XX a. pr. ją pailginus, padidinus langus.
Bažnyčios interjeras taip pat kuklus. Didžiajame altoriuje – malonėmis garsėjanti XVIII a. sukurta Nukryžiuotojo skulptūra. Jos dėka patirtas malones liudija šalia sukabinti padėkos ženklai – votai.
Priešais bažnyčią stovinti stulpinė varpinė – viena iš nedaugelio išlikusių primityviausių Lietuvos varpinių. Ji dviejų tarpsnių, iš kurių pirmasis dengtas dvišlaičiu malksniniu stogeliu, o antrasis visiškai atviras – ant dviejų šoninių statramsčių laikomo skersinio kabo trys skirtingo dydžio varpai, viršų vainikuoja ornamentuotas ant dvišlaičio stogelio smailės išlikęs kaltinis kryžius. Manoma, kad šioji varpinė pastatyta XIX a. pr., o XX a. atnaujinta.
Akmens bažnyčia ir varpinė - Maskauka 65427, Lietuva
